Make your own free website on Tripod.com
Vėliava
PRANCŪZIAJA
Herbas

Prancūzijos Respublika, Prancūzija (pranc. République Française, La France) – šalis Europos pietvakariuose, Europos Sąjungos bei NATO narė. Pietuose ribojasi su Ispanija, šiaurėje su Vokietija, Belgija, Liuksemburgu, Šveicarija, Monaku, Andora, o rytuose – su Italija. Prancūzijos krantus skalauja Atlanto vandenynas bei Viduržemio jūra. Dėl teritorijos formos patys prancūzai savo šalį kartais vadina šešiakampiu (L'Hexagone).

Prancūzijos vardas kilęs iš frankų, vienos germanų genčių, pavadinimo. Frankai dabartinės Prancūzijos teritorijoje pasirodė ir ją užvaldė po Vakarų Romos imperijos žlugimo.

Valstybinė kalba prancūzų
Sostinė Paryžius
Didžiausias miestas Paryžius
Valstybės vadovai Žakas Širakas
Prezidentas
Dominique de Villepin
Ministras pirmininkas
Plotas
 - Iš viso
 - % vandens
 
643 427 km² (41)
0,26%
Gyventojų
 - 2006 liepa (progn.)
 - Tankis
 
62 752 136 (20)
97,53 žm./km² (76)
BVP
 - Iš viso
 - BVP gyventojui
2006 (progn.)
1 871,00 mlrd. $ (7)
30 100 $ (23)
Valiuta Euras (€)
Laiko juosta
 - Vasaros laikas
UTC +1 (CET)
UTC +2
Nepriklausomybė
Įkurta
Verdeno taika
843
Valstybinis himnas Prancūzijos himnas
Interneto kodas .fr
Šalies tel. kodas +33

Istorija

Pirmieji rašytiniai šaltiniai pateikiantys žinių apie Prancūzijos teritorijoje gyvenusias gentis yra graikų. Maždaug nuo žalvario amžiaus dabartinės Prancūzijos teritorija buvo apgyvendinta galų (keltų).

I a. pr. m. e. viduryje Galiją užkariavo Roma, nuo V a. dabartinės Prancūzijos teritorija tapo pagrindine Frankų valstybės dalimi.

Pagal Verdeno sutartį 843 m. sudaryta Vakarų Frankų karalystė užėmė panašią dabartinei Prancūzijai teritoriją; nuo X a. šalis pradeda vadintis Prancūzija. Iki XII a. vidurio vyravo feodalinis susiskaldymas.

1337 m. prasidėjo Šimtametis karas, kuris su pertraukomis truko beveik šimtą metų. Jame labai pasireiškė tuomet paprasta buvusi valstietė Žana d'Ark. Šis karas buvo paskutinis karaliaus Karolio VII žingsnis vienijant Prancūziją – išvijus anglus iš prancūziškų žemių buvo galutinai pripažinta karaliaus valdžia ir piliečiams atsirado tautinės savimonės jausmas. Karas baigėsi 1457 m.

1792 m. įvykusi Didžioji Prancūzijos revoliucija monarchiją pakeitė respublika. 1799 metais respubliką į savo valdžią paėmė Napoleonas Bonapartas, mėginęs užkariauti visą Europą.

 

Administracinis susiskirstymas

Geografija

Prancūzijai būdingi labai įvairūs kraštovaizdžiai, pradedant nuo pakrantės lygumų šiaurėje ir vakaruose, kur Prancūziją skalauja Šiaurės jūra ir Atlanto vandenynas, baigiant kalnų grandinėmis pietuose (Pirėnai) ir pietryčiuose (Alpės), kur yra aukščiausia Europos viršūnė – Monblanas (4810 m).

Tarp šių kraštovaizdžių įsiterpusios aukštumos ir kalnai, tokie kaip Centrinis masyvas arba Vogėzai ir iš jų ištekančių upių baseinai – Luaros, Ronos, Garonos ir Senos.

 

Demografija

Nuo priešistorinių laikų Prancūzija buvo prekybos, migracijų bei įsiveržimų kryžkelėje. Keturios pagrindinės Europos etninės grupės – prokeltai, keltai (galai bei bretonai), lotynai ir germanai (frankai, burgundai, vikingai, vestgotai) maišėsi tarpusavyje. Be to nuo XIX a. plūstelėjo nauja migrantų banga, daugiausia tai buvo italai, ispanai, belgai, portugalai, lenkai, armėnai, taip pat žydai iš Rytų Europos.

Po antrojo pasaulinio karo prasidėjo gana didėlė imigracija iš trečiojo pasaulio šalių, ypač daug žmonių atvyko iš buvusių Prancūzijos kolonijų. Visos šios migracijų bangos Prancūziją padarė viena iš etniškai įvairiausių šalių Europoje. Nepaisant to, vis dar gajus Prancūzijos, kaip galų valstybės, stereotipas. Pažymėtina ir tai, jog imigrantai iš kitų Europos valstybių daug greičiau integruojasi į valstybės ekonominį, kultūrinį bei socialinį gyvenimą, nei trečiojo pasaulio atvykėliai.

Pagal gyventojų skaičių Prancūzija užima trečiąją vietą Europoje po Rusijos bei Vokietijos.

Katalikai sudaro apie 80 %, musulmonai 5–10%, protestantai 2 %, žydai 1 % gyventojų.

 

Kultūra

Prancūzijos kultūra neabejotinai yra viena iš didžiausių, seniausių ir svarbiausių Europos kultūrų. Prancūzijos kultūrinės pozicijos buvo iškovotos dar viduramžiais. Ypatingai Prancūzijos kultūrinis vaidmuo sustiprėjo XVII a., kuris Europoje laikomas Prancūzijos amžiumi. Prancūzijos karaliaus dvaras visai Europai diktavo madas ir taisykles (beje, mados, taip pat ir meno sostinės reputaciją Paryžiui sėkmingai sekasi išlaikyti iki šių dienų). Būtent tuomet prancūzų kalba tapo visų civilizuotų šalių aristokratų, diplomatų ir paprasčiausiai išsilavinusių žmonių bendravimo kalba.

Ir šiandien šalyje rasime daug architektūros paminklų – nuo romanikos iki modernizmo. Prancūzijos intelektualinis gyvenimas klesti jau nuo XVIII a. enciklopedistų laikų. XIX ir XX a. sandūroje dailėje įvyko didelis kone italų Renesansui tolygus pasaulinės reikšmės proveržis – susikūrė impresionizmo mokykla, kurios pradininku tapo Klodas Monė. Žymiausias jo paveikslas – „Vandens lelijos“.

Prancūzų literatūros istorijoje vėlgi gausu pasaulinio garso pavardžių. Užtenka paminėti „Trijų muškietininkų“ ir „Grafo Montekristo“ autorių Aleksandrą Diuma arba „Paryžiaus katedros“ autorių Viktorą Hugo, arba „20 000 mylių po vandenių“ autorių Žiulį Verną.